1. Abėcėlė, sudaryta iš lotyniškų raidžių, pvz., anglų, latvių, lenkų, lietuvių, ispanų, prancūzų, vokiečių.

Unikode visos lotynų abėcėlės raidės išdėstytos keturiose vietose: pagrindinė lotynų abėcėlė (U+0041 – U+005A, U+0061 – U+007A), lotynų 1-osios abėcėlės papildinys (U+00C0 – U+00FF, išskyrus U+00D7 ir U+00F7), lotynų abėcėlės plėtinys (U+0100 – U+024F) ir lotynų abėcėlės papildomas plėtinys (U+1E00–U+1EFF).

Lotynų abėcėlės poaibis, sudarytas iš 26 raidžių, vadinamas pagrindine lotynų abėcėle.

2. Ženklų rinkiniai, turintys jiems skirtas 8 bitų koduotes: lotynų 1-oji, lotynų 2-oji, lotynų 3-oji, ... lotynų 16-oji.

Visas lietuvių k. abėcėlės raides turi lotynų 4-osios, lotynų 6-osios ir lotynų 7-osios rinkiniai. Lietuvoje standartizuotas lotynų 7-osios rinkinys. Jo koduotės standartas LST ISO/IEC 8859-13.

Plg. lietuvių kalbos abėcėlė, pagrindinė lotynų abėcėlė.